Žurnalas:Paukščių tyrimai, 10(1), p. 19.
Rūšis (paukščių):Didžioji baltakaktė žąsis (Anser albifrons)
Santrauka:
Migracijos teorija teigia, o kai kurie empiriniai tyrimai rodo, kad, siekdami konkuruoti dėl geriausių veisimosi vietų ir padidinti reprodukcinę sėkmę, tolimus atstumus migruojantys paukščiai pavasarinės migracijos metu linkę taikyti laiko mažinimo strategiją, todėl pavasarinė migracija trunka trumpiau, palyginti su rudenine. Naudodami GPS/GSM siųstuvus, sekėme 11 baltakakčių žąsų (Anser albifrons) pilnas migracijas tarp pietryčių Kinijos ir Rusijos Arkties, siekdami nustatyti Rytų Azijos populiacijos migracijos laiką ir maršrutus bei palyginti šios populiacijos pavasarinės ir rudeninės migracijos trukmės skirtumą. Nustatėme, kad pavasarinė migracija (79 ± 12 dienų) užtruko daugiau nei dvigubai ilgiau, kad įveiktų tą patį atstumą nei rudenį (35 ± 7 dienos). Šį migracijos trukmės skirtumą daugiausia lėmė žymiai ilgesnis laikas, praleistas pavasarį (59 ± 16 dienų) nei rudenį (23 ± 6 dienos), ir žymiai daugiau sustojimo vietų. Manome, kad šios žąsys, laikomos dalinio kapitalo perinčiomis, beveik tris ketvirtadalius viso migracijos laiko praleido pavasario nutūpimo vietose, kad sukauptų energijos atsargų, kurias galiausiai būtų galima investuoti į reprodukciją, nors negalime atmesti hipotezės, kad pavasario atlydžio laikas taip pat prisidėjo prie nutūpimo trukmės. Rudenį jos veisimosi vietose sukaupė reikiamų energijos atsargų, kad beveik be sustojimų pasiektų šiaurės rytų Kinijos nutūpimo vietas, todėl rudenį nutūpimo laikas sutrumpėjo ir rudens migracija buvo greitesnė nei pavasarį.
PUBLIKACIJĄ GALITE PASIEKTI ŠEŠIUOSE ADRESE:
https://doi.org/10.1186/s40657-019-0157-6
