Žurnalas:Tarptautinis aplinkos tyrimų ir visuomenės sveikatos žurnalas, 16(7), p. 1147.
Rūšis (paukščių):Didžioji baltakaktė žąsis (Anser albifrons), mažoji baltakaktė žąsis (Anser erythropus), pupinė žąsis (Anser fabalis), pilkoji žąsis (Anser anser), gulbinė žąsis (Anser cygnoides).
Santrauka:
Dauguma migruojančių paukščių priklauso nuo sustojimo vietų, kurios yra būtinos norint pasipildyti atsargas migracijos metu ir daro įtaką jų populiacijos dinamikai. Tačiau Rytų Azijos ir Australazijos migracijos kelyje (EAAF) migruojančių vandens paukščių sustojimo ekologija yra labai nepakankamai ištirta. Žinių spragos apie sustojimo vietų naudojimo laiką, intensyvumą ir trukmę trukdo sukurti veiksmingas ir visapusiškas metinio ciklo migruojančių vandens paukščių apsaugos strategijas EAAF. Šiame tyrime, naudodami palydovinio sekimo įrenginius, gavome iš viso 33 493 perkėlimus ir vizualizavome 33 užbaigtus penkių žąsų rūšių pavasarinės migracijos takus. Mes nustatėme 2 192 823 ha kaip pagrindines sustojimo vietas migracijos maršrutuose ir nustatėme, kad pasėlių žemė buvo didžiausias žemės naudojimo tipas sustojimo vietose, po to sekė pelkės ir natūralios pievos (atitinkamai 62,94 %, 17,86 % ir 15,48 %). Mes taip pat nustatėme apsaugos spragas, sulygindami sustojimo vietas su Pasauline saugomų teritorijų duomenų baze (PA). Rezultatai parodė, kad dabartinis PA tinklas apima tik 15,63 % (arba 342 757 ha) sustojimo vietų. Mūsų išvados užpildo kai kurias esmines žinių spragas apie migruojančių vandens paukščių apsaugą palei Rytų Afrikos krantus, taip sudarydamos sąlygas taikyti integruotą migruojančių vandens paukščių apsaugos strategiją jų judėjimo kelyje.
PUBLIKACIJĄ GALITE PASIEKTI ŠEŠIUOSE ADRESE:
https://doi.org/10.3390/ijerph16071147
