Dviejų nykstančių Rytų Azijos vandens paukščių rūšių daugiamačio buveinių atranka jų pagrindinėje pavasario sustojimo vietoje.

Žurnalas:Ekologiniai rodikliai, 87, p. 127–135.

Rūšis (paukščių):Didžioji baltakaktė žąsis (Anser albifrons), Tundros žąsis (Anser serrirostris)

Santrauka:

Gyvūnai reaguoja į aplinką įvairiais erdviniais lygmenimis, kuriems reikalingos skirtingos apsaugos priemonės. Vandens paukščiai yra pagrindiniai pasauliniu mastu nykstančių pelkių ekosistemų biologiniai indikatoriai, tačiau jų daugiamačiai buveinių atrankos mechanizmai buvo retai tirti. Naudodami palydovinio sekimo duomenis ir maksimalios entropijos modeliavimą, tyrėme dviejų nykstančių vandens paukščių rūšių – didžiųjų baltakakčių žąsų (Anser Albifrons) ir tundros žąsų (A. serrirostris) – buveinių atranką trimis erdviniais lygmenimis: kraštovaizdžio (30, 40, 50 km), maitinimosi (10, 15, 20 km) ir nakvynės (1, 3, 5 km). Mes iškėlėme hipotezę, kad kraštovaizdžio masto buveinių atranka daugiausia buvo pagrįsta santykinai apytiksliais kraštovaizdžio rodikliais, o maisto paieškos ir nakvynės buveinių atrankai buvo atsižvelgta į detalesnius kraštovaizdžio ypatumus. Nustatėme, kad abi vandens paukščių rūšys kraštovaizdžio mastu pirmenybę teikė vietovėms, kuriose didesnis pelkių ir vandens telkinių procentas, maitinimosi mastu – telkiniams, apsuptiems išsibarsčiusių pasėlių plotų, o ilsėjimosi mastu – gerai sujungtoms pelkėms ir vidutinio dydžio vandens telkiniams. Pagrindinis abiejų rūšių buveinių pasirinkimo skirtumas pasireiškė kraštovaizdžio ir maitinimosi mastu; ilsėjimosi masto veiksniai buvo panašūs. Siūlome, kad apsaugos veikla turėtų būti sutelkta į vandens telkinių ir pelkių agregacijos ir jungiamumo didinimą bei mažiau sujungtų pasėlių plotų kūrimą aplinkoje. Mūsų požiūris galėtų padėti vandens paukščių apsaugos praktikoje ir pelkių tvarkyme, suteikiant veiksmingas priemones buveinių kokybei gerinti atsižvelgiant į žmogaus sukeltus aplinkos pokyčius.